Pasidaviau..

Šiandien ypatinga diena..bent ji turėjo tokia būti..bet niekada nebebus...

Tikriausiai viskas baigta..baigėsi mūsų bendras kelias, kuriuo mes ėjome kartu netrumpą laiką..nors atrodo dar tik vakar mes susipažinom..tikriausiai galėjau aš bandyti dar ir dar vieną kartą, kovoti dėl mūsų meilės..bet..supratau, kad tai yra beviltiška..žinau kokia esi užsispyrusi ir principinga, todėl ir nusprendžiau, kad atėjo laikas Tave paleisti...

Niekada nemaniau, kad aš galėsiu taip padaryti..atsisakyti visko, kas yra man taip brangu..mūsų praeities..mūsų svajonių..mūsų meilės...Bet aš tai padariau...

Neabejoju, jog dar ilgai negalėsiu užmiršti to ką turėjome..negreit išnyks Tavo atvaizdas mano akyse..ilgai dar Tave sapnuosiu, prisimindamas tuos gražius laikus..ir negaliu būti tikras, ar mano meilė Tau, kadanors galutinai užges...

Bet išeinu švaria sąžine..niekada nesu Tau melavęs..visada buvau atviras su Tavimi..kartais tai skaudindavo Tave...Niekada nesu Tavęs išdavęs..man niekas nerūpėjo, kol buvau su Tavimi...Visada galėjai manimi pasitikėti..visada Tave gerbiau, norėjau visko tik paties geriausio..nuoširdžiai Tavimi rūpinausi, net jei Tau tai nepatikdavo..atleisdavau Tau visas Tavo išdaigas..net kai mane išdavei...

Aš pasistengsiu neliūdėti, jog tai baigėsi, bet stengsiuos džiaugtis, kad apskritai tai buvo...myliu Tave...

Pasimetęs...

Aš nebežinau...nebežinau ar verta dar kovoti..aš to noriu..bet ar Tu to nori? Skaudu, kai su manimi taip elgiesi, nors bandau save apgauti, jog to nusipelniau...bet ar tikrai to nusipelniau? Ar dar neužtenka man kančių? Ar nemanai, kad aš daugiau nebeištversiu šio pragaro, į kurį mane istūmei? Taip, aš esu tvirtas, bet tik su Tavimi..su Tavo šiluma...

Aš pasimetęs..nebežinau kuo tikėti..ar Tavimi..ar savimi..

Ar galiu tikėti, jog Tau atsibos tai, į ką mane iškeitei? Ar galiu tikėti, jog galutinai praradusi mane suprasi, jog netekai ir dalelės savęs? Ar galiu tikėti, jog viską ką darai dabar, tai yra Tavo pyktis, už tai koks aš buvau su Tavimi, paskutiniu metu? Ar galiu tikėti, kad galiausiai prisiminsi ir tas akimiras, dėl kurių mes buvome kartu? Ar galiu tikėti, jog pasiilgsi manęs ankščiau..nei aš Tave užmiršiu...

O ar galiu tikėti savimi, kad man užteks jėgų kovoti iki galo? Ar galėsiu būti su Tavimi, net jei sugrįši su skausmingom savo nuodėmėm? Ar galėsiu Tavimi tikėti, jog tai niekada nepasikartos? Ar galėsiu Tavęs aš neužmiršti..kol manęs pasiilgsi...

Esu pasimetęs..tūkstančiai minčių kasdien mane kankina, ir negaliu aš apsispręsti, kurios yra mano draugės, o kurios priešės..jos kalba labai įtikinamai, bet visos negali būti teisios..jos priesštarauja viena kitai, taip kaip diena negali būti naktimi, o naktis diena...

Tik viena širdis kalba viena ir ta pačia nata..ji myli....

Pabėgau...

Pabėgau..nebegalėjau aš ištverti to, kad esu taip arti Tavęs, bet negaliu būti su Tavimi..bemiegės naktys neleisdavo man pasisemti naujų jėgų kitai kovos dienai..atrodė, jog visi aplinkui taip ir stengiasi mane žlugdyti..neleisti man kovoti..o ir taip sunku man..kasdien jaučiuosi tarsi vis daugiau ir labiau slėgtų mano pečius ta našta, kurią nešu savo gyvenimo keliu...

Šiandien aš toli..bet kažkodėl dėl to visai nesijaučiu geriau...manau ką bedaryčiau vistiek būsiu persekiojamas savo budelių, kurie žudys mane kol nepribaigs...o gal tada pagaliau sugrįš pas mane ramybė, kurios taip trokštu...nebežinau ko noriu...

Žinau tik vieną, esu Tavo rankose..Tu valdai mano jausmus..mano nuotaiką..mano pyktį..mano ašaras..mano lūpų vingį...mano širdį....

Kas tai yra meilė?

Klausimas, kurį manau ne vienas žmogus yra paklausęs savęs..kas tai yra ta meilė? Kiek žmonių to klausia, tiek ir skirtingų atsakymų..o kas ji yra Tau?

Ar Tau meilė, kai vaikštom susikibę už rankų? Ar meilė, kai žiūrim vienas į kitą dalindami šypsenas vienas kitam? Kai leisdavome laiką kartu..eidavom pasivaikščioti, nerangiai žingsniudami ir krėsdami aibes..pasivažinėti dviračiais po šilelį..kartu sportuoti..kartu žaisti visokius žaidimus..kartu fotografuotis..kartu piešti, net jei aš ir nesu toks gabus, kaip Tu..kai tiesiog būdavom apsikabinę vienas kitą ir prisiglausdavom plakančias širdis... Ar Tau meilė, kai gulėdavai prisiglaudusi prie manęs ir žiūrėdavom filmus..kai dūkdavome kaip maži vaikai, kai būdavai piktas kokonas, ar kai suleisdavai savo nagučius į mane... Ar Tau meilė, kai tavimi rūpinuos, kai pykstu, jog nesaugai savęs...Ar meilė, kai ilgiesi ir jautiesi vieniša, kol manęs nėra šalia? Ar Tau yra meilė, kai sąžinė graužia dėl manęs... Kai skauda širdį, kai man yra blogai...Ar Tau tai yra meilė? Nes man tai yra...

Man viskas, ką tik jaučiu yra meilė Tau...mano skausmas...mano pyktis...mano graužatis...mano liūdesys...mano vienatvė...mano širdgėla...net ir tai yra mano meilė..

Viskas ką aš jaučiu Tau, tai tas pats tyriausias jausmas pasaulyje, kokį tik gali jausti žmogus..

Tai meilė...

Myliu Tave žiogiuk..labai labai..=]***

Pavargau..

Nebegaliu..vienas lauke ne karys...

Juk žinai, kad aš labai stengiausi..kovojau..bet tai visiem tik užkliūna..o ir Tau visiškai nerūpi..visiškai nesvarbu, jog viskas tik dėl Tavęs..bet aš suprantu...

Laikas eina, galimybių vis mažėja..kasdien ta našta ant pečių vis sunkėja ir jau sunku man bejudėti..aš pavargau...jau labai sunku yra negalvoti, jog mane palikai..kad vilčių nebėra..kad praradau Tave amžiams ir niekada nebegrįši...ir dabar tik noriu aš pabėgti..pabėgti nuo šių slegiančių minčių, kurios taip trokšta galutinai sugriauti mano pasaulį..noriu bėgti ir neatsigręžti ir man visai nesvarbu, jog tik save apgaudinėsiu, nes geriau jau tokios iliuzijos negu visiška tamsa..geriau bėgsiu išdidžiai, nešdamas paskui save paskutinius gabalėlius vilčių..paskutines likusias spalvas..paskutines daleles Tavęs...

Aš pabėgsiu...bet užtat rusenanti ugnelė mano širdyje dar neužges...

Aš noriu..

Dar viena ilgesio diena atėjo. Dar viena nežinios diena..gal juoda..o gal balta..bus matyt...Bet žinau tikrai, kad vėl ir vėl galvosiu apie savo klaidas, nes tik iš jų galiu išmokti, jog tobulų nėra..

Aš norėjau, kad būtum panaši į mane..elgesiu, mąstymu, pomėgiais..bet darbar manau, jog negalima taip daryti..žmogus pats renkasi kokiu jam būti..galų gale juk aš Tave tokią ir pamilau, kokia visą laiką buvai...tik dabar aš pamačiau, kad prisitaikei prie manęs kiek tik galėjai, stengeis būti kitokia nei esi..ir ačiū Tau už tai..Tu iš tiesų buvai nuostabi man, ko nepasakysi apie mane..aš nei trupučio nepasistengiau dėl Tavęs..visiškai..koks buvau, toks ir likau..negana to, tapau tik dar blogesnis..todėl kasdien ir galvoju..ar tikrai esu vertas Tavo atleidimo? Ar sugebėsiu pasikeisti?..

Aš to noriu! Labai..Tu privertei mane pažvelgti dar giliau į save ir surasti tikrąjį aš, kurį Tu pažinai..kurį Tu pamilai...

Tik nežinau kodėl jis buvo taip giliai..atleisk už tai...

Rytas be Tavęs..

Sapnai. Tai vienintelė vieta mano pasaulyje, kurioje dar liko spalvų. Aš neretai Tave sapnuoju, kaip mes būname kartu, kartu juokiames..mes esame laimingi turėdami vienas kitą...bet tai tik sapnai, iliuzijų pasaulis, kuris visada baigiasi tuo metu, kai labiausiai to nenori...mane prievarta ištempia iš tų gražių akimirkų ir nukelia į realybe, kur manęs jau laukia peilius galąsdama vienatvė, pasiruošusi mane užbadyti liūdesio ir ilgesio dūriais, vos tik pramerksiu akis...

Ji visada sulaukia...

Šįryt ir vėl aš pabudau vienas..giliai atsidusęs prisiminiau, kaip gera budavo pabust šalia Tavęs..gulėdavau ir žiūrėdavau, laukdamas, kada ir Tu pabusi, padovanodama man savo šypsena...Man visada patikdavo, kad miegodamas šalia Tavęs, išsimiegodavau kaip niekur kitur...pabusdvau anksčiausiai ir nebenorėdavau daugiau miegoti...Bet dabar tai baigėsi...

Dabar aš pabundu tik vienas, palikdamas visas spalvas sapnuose ir pasitikdamas pilką ir niūrią realybę, kurioje nebeturiu nieko, tik gražius prisiminimus, kurie vienatvei tik suteikia džiaugsmo, dar labiau mane kankinti...

Ilgesys...

Ak ta vienatvė..aš jau seniai buvau užmiršęs, kas tai yra..vienintelis dalykas, kurį ir galėjau jausti, tai tik ilgesį..bet dabar...dabar jaučiuosi kaip niekada vienišas, paskendęs vienatvės liūdesy...

Aš mokėjau kovoti su ilgesiu..man būdavo nesunku jį ignoruoti ir pamiršti..bet dabar galvoju, ar aš gerai dariau jį ignoruodamas? Gal jei nebūčiau ignoravęs, tai nebūčiau taip apleidęs Tavęs? Gal nebūčiau buvęs toks pasikėlęs niekšas, koks buvau...būčiau daugiau galvojęs apie Tave, pamatęs kokias klaidas esu padaręs ar darau...daug GAL, bet manau, jog ilgesys tikrai manyje būtų pažadinęs tuos jausmus, kuriuos visada jaučiau Tau...tuos jausmus, kurių Tau trūko...

Dabar manau, jog ilgesys tam ir yra reikalingas, kad jausmai mylimam žmogui neišnyktų...o aš jį ignoravau...už tai mane ir nubaudei...

O dabar esu vienas..liūdesys ir ilgesys apgaubęs mane savo pančiais nepaliaujamai žaidžias su mano jausmais, kankina nepalikdami abejonių, jog netekau tos vienintelės, savo gyvenimo saulės spindulėlio, kuris šviesdavo net ir tamsiausiu metu..kad netekau to, ką labiausiai myliu ir dėl ko aš gyvenau..jog esu didžiausias kvailys, sugebėjęs netekti Tavęs...

Taip, aš buvau niekšas...

Tokia, kokia esi...

Netikra..viskas yra netikra, kai pasineri į alkoholio sūkūrį. Netikras džiaugsmas..netikra laimė..ir tikrai ne pati tikriausia palaima...Galima ginčytis, tai puiku, jausmas nuostabus, bet ar tikrai? Ar tai nesibaigia pabudus ankstų rytą skaudančia galva?

Baigiasi...

Už ką aš Tave myliu? Už tas nuostabias akis, kuriose matau save apsuptą melsvo spindesio? Ar už tai, jog esi tokia miela maža mergaitė, kuriai reikia šilumos ir meilės? Ar už tai, jog esi nepaklusni padauža, besistengianti prieštarauti viskam, kam tik įmanoma? Galbūt...

Taip, Tu tokia..tu būni pikta..Tu būni pavydi..nenuspėjama..impulsyvi..nežinanti ko trokšti..pilna įvairiausių norų..trokštanti ekstremalių nuotykių..laisvumo..lengvumo..visiškos laisvės ir nepriklausomybės..galimybės pagyventi be sąžinės, be graužaties..nepriklausomai nuo nieko..trokšti to, ko ne visada galima turėti..

Taip..Tu tokia esi..ir tokią Tave myliu...Tokią, kokia esi..vienintelė ir nepakartojama, užkariavusi mano širdį ir privertusi gyventi dėl tos meilės, kurią taip stipriai jaučiu savo širdyje...

Tik dėl to, kokia esi...

Brangus laikas..

Septynios dienos. Savaitė. Laiko tarpas, kuris pralekia taip greitai, kad neretai pagalvodavau, kad norėčiau, jog jis bent truputėlį stabteltų...

Jis sustojo...

Negailestingas laikas pavertė mano dienas kankinčiai ilgas ir beribes..bet gal ir gerai, kad taip nutiko..man ankščiau neužteko laiko suprasti, kokiu menkysta tapau..neužteko laiko suprasti, kad skaudinu savo brangiausią žmogų..kad užstrigau tokioje vietoje, jog nepastebėjau, kad mano pasaulis tapo savanaudiškas ir niekšiškas, minantis visus mano įsitikinimus..nepataisomai griaunantis viską, ką gražaus turėjau...ir nežinau kodėl taip nutiko...kas mane tokiu pavertė...bet žinau tik viena..dėl visko kaltas aš...

Visa tą kankinančią savaitę aš mąsčiau, kur ir kaip aš suklydau. Ir mano nuostabai aš tiek daug radau savo klaidų, ir negalėjau patikėti, jog tai tikrai aš..aš žinau kad aš ne toks..aš niekada nenorėjau tokiu būti, taip elgtis, taip kalbėti...kas privertė mane taip pasikeisti? Deja, kolkas dar neradau atsakymo į šį klausimą. Bet aš ieškau...

Galbūt tai mano nepagrįstas pyktis..labai tikėtina, jog tas nepasitikėjimas..o gal greičiausiai jaučiau didelę nuoskaudą dėl praeito rudenio...betkokiu atveju taip neturėjo būti. Aš Tave mylėjau...ir dabar myliu...ir mylėsiu kiek galėsiu...nes Tu esi nuostabus žmogus...ta vienintelė, dėl kurios galiu viską padaryti...

Ir padarysiu...

Arti..arčiau..šalia..

Arti... Jau vakar aš tą pajutau, bekeliaudamas link Tavęs..tikslas vienas..būti su Tavimi ir padaryti Tave pačia laimingiausia, kokia tik gali būti..turėjau daug vilčių..kūriau daug svajonių..mintys vis sukosi ir sukosi ratu mano mintyse..

Arčiau...Bemiegė naktis kupina nerimo praėjo..išaušo nuostabus, naujus lūkesčius atnešęs rytas. Deja rytas sukėlė tik dar daugiau nevilties..nebežinojau ką ir galvoti..nebesugalvojau, kaip man kovoti..atrodė, kad gyvenimas jaučia didelį malonumą vis kankindamas mane..tik širdis liepė nepasiduoti..

Aš nepasidaviau..jau kita dienos pusė man suteikė naują viltį..viltį, kad galbūt aš einu teisingu keliu..

Šiandien sedėjau vienas prie upės..vis bandžiau sudėlioti tas mintis, kurios kasdien vis dūzgia mano galvoje neduodamos ramybės..aš pradėjau rašyti..rašyti tai, ką aš privalau daryti, norėdamas išpirkti viską, ką esu blogo Tau padaręs, ir taip pat naujojo "aš" įstatymus, kuriuos privalau vykdyti, norėdamas būti tokiu, kuris būtų Tau artimesnis, negu bet kada..

Šalia... Prisiekiu..taip išėjo visai atsitiktinai..aš to tikrai neplanavau..aš tiesiog atsiduriau ten..gal ir keista..tai nepaprastas sutapimas..o gal ir ne..manau tikimybė Tave išvysti betono džiunglėse buvo tikrai labai mažytė..bet aš ten atsiradau...

Akimirksniu sustojau..širdis tiesiog pašėlo..tai įvyko taip staiga..bet aš iškarto supratau..tai Tu..aš sutrikau..nebežinojau ką daryti..norėjau bėgti..nes žinojau, kad dar negaliu..man dar negalima Tavęs trukdyti...bet širdis..ji mane tempė..tempė visą kelią..kankindama savo aštriais dūžiais ir kartu virpindama kūną...

Mes susitikom...ačiū..

Ačiū, kad netylėjai..ačiū kad išklausei..ačiū, kad nepabėgai ir leidai tas kelias nuostabias minutes pabūt su Tavimi...man buvo begalo gera..ir didžiausias ačiū Tau, kad leidai prisiglausti prie Tavęs..ta akimirką buvau labai labai laimingas..ta laimė man padovanojo laimės ašarėle..salždią saldžią...

Myliu Tave, žiogiuk mano =)***

Nežinobybė..

Rytas..ir vėl jis tuščias..aš vienas..ir vėl..mano pasaulis vis dar skendi griūvėsiuos, kuriuose klaidžioju aš iki šiol... Nebeliko nieko manyje..išnyko šiluma..ramuma..jaukumas..rūpestis..tik meilė liko viena, kurios Tu negali atimti..ji draskosi, nerimsta mano krutinėj, neleisdama tuštumai galutinai pribaigt manęs... Dingo spalvos..nieko nebeliko..pasaulis tapo toks pat pilkas, koks prieš Tave sutinkant..tik daiktai, kurie man primena tą nuostabų mūsų laiką, vis dar sugeba atspindėti tą nuostabią spalvų gamą, kurią įnešei į mano pasaulį...

Man dienos nebe tokios, kokias yra pratęs matyti kiekvienas žmogus..ne tokios, kokias buvau pratęs turėti aš..dabar jos net ne dienos..tai visi kankinami metai..tikra amžinybė..žudantis laiko tarpas, kai nerandu sau vietos..aš vaikštau pirmyn ir atgal..o laikas veidmainiškai stovi ir švilpauja, šaipydamasis iš mano skausmo...

Diena be Tavęs..ji buvo tokia..kankino..žudė... Aš labai stengiausi Tau netrukdyti..man pavyko..su kaina, kurią moku kasdien...

O šiandien..o šiandien aš dar nieko nežinau..visiškai... Tu norėjai nežinomybės, bet kartu ją suteikei ir man..todėl dabar kasdien turiu galvot..ar rytoj bus balta...ar juoda...

Diena be tavęs...

Labas rytas...labanaktis...tai patys paprasčiausi žodžiai, bet man jų trūksta..

Šiandien ketvirtoji diena, kai ištrynei mane iš savo pasaulio..diena be Tavęs..diena, kai pirma kartą per 928 dienas Tau nieko neparašysiu...ir ne todėl, kad aš to nenoriu...dėl to, kad man neleidi...

Aš labai noriu parašyti, kad šiandien labai graži diena...kad saulė šiandien tokia šilta, kaip tavo šypsena...kad ryškiai melynas dangus, kaip Tavo akys melsvumo pilnos...kad šiandien aš ilgiuos Tavęs, kaip niekada galbūt nesiilgėjau...

Aš noriu parašyti Tau, kad šiandien tik apie Tave galvoju..kaip vakar..kaip užvakar..kaip diena po dienos prieš tai...

Aš prisiminiau, ką seniai turėjau padaryti..atleisk, kad tik dabar aš padariau tai...Aš paėsiėmiau tą stebuklo pilną maišą, kurį Tu man padovanojai..pilną meilės, nuoširdumo, daugybės tavo laiko, kurį man dovanojai..tada man parašei:

"""""
Yra tokia legenda:
Žmogus turi surinkti 1000 gervių, o tada išsipildo pats slapčiausias jo troškimas.

Todėl ir dovanoju tau šias 365 gerves, juk nesišvaistai norais, bet sugalvok norą, tokį kuris būtų vertas 1000 gervių.
.......
P.S. Būk visada mano saulė!=)*

"""""

Aš tuomet neturėjau jokių norų, nes viską, ko man reikėjo, aš jau turėjau..aš turėjau Tave...Bet šiandien aš turiu tą troškimą..tą vienintelį ir patį didžiausią troškimą...ir Tu žinai kokį...

Aš pasiryžau jas surinkti..ir ne tik..kiekvieną dieną praleistą be tavęs, aš paimsiu po vieną gervę į savo pasaulį, kad man primintų, kokia nuostabi esi...taip kaip Tu kažkada nupiešdavai po vieną lapelį ant ilgesio medžio, kurį Tau nupiešiau...

Šiandien išsirinkau tą, kuri labiausiai primenė Tave.


Ir pasidėjau ją šalia...kad visada primintu man Tave.

P.S. Aš visada būsiu Tavo saulė! Myliu =)**

Savanaudis...

Ir kada aš tapau savanaudžiu...aš to nepastebėjau..o gal..gal nenorejau to pripažinti? Bet dabar pripažįstu..elgiaus niekšiškai..elgiausi taip, kaip negalima..kaip yra nedovanotina..ir todėl...ir todėl dabar esu niekas Tavo pasaulyje....

Klysti galima..klysti žmogiška..bet nevykdyti savo pažadų..tai žema..kaip galima nuviltai tą, kurį labiausi brangini?

Aš tave nuvyliau...

Aš pripažįstu savo kaltę. Tik dabar supratau, kad mokytis reikia ir man..daug ir labai atidžiai..nuoširdžiai ir negailint savęs. Galbut man reikia išmokt mąstyti paprasčiau? Juk nuostabiausi dalykai yra paprasti...

Aš Tavęs už viską atsiprašau..atleisk, jei gali...

Ir suprantu Tave, kaip tu jauties dabar. Ir kodėl negali man atleisti...

Juk aš nevertas to...aš pažadėjau Tavęs nepalikti..būti visada šalia, kai Tau reikės...kai Tau bus liūdna...kai reikės šilto apkabinimo...kai norėsi šilto ir malonaus žodžio...... Manęs nebuvo...

Kodėl?

To klausiu ir klausiu savęs kasdien...