Nežinobybė..

Rytas..ir vėl jis tuščias..aš vienas..ir vėl..mano pasaulis vis dar skendi griūvėsiuos, kuriuose klaidžioju aš iki šiol... Nebeliko nieko manyje..išnyko šiluma..ramuma..jaukumas..rūpestis..tik meilė liko viena, kurios Tu negali atimti..ji draskosi, nerimsta mano krutinėj, neleisdama tuštumai galutinai pribaigt manęs... Dingo spalvos..nieko nebeliko..pasaulis tapo toks pat pilkas, koks prieš Tave sutinkant..tik daiktai, kurie man primena tą nuostabų mūsų laiką, vis dar sugeba atspindėti tą nuostabią spalvų gamą, kurią įnešei į mano pasaulį...

Man dienos nebe tokios, kokias yra pratęs matyti kiekvienas žmogus..ne tokios, kokias buvau pratęs turėti aš..dabar jos net ne dienos..tai visi kankinami metai..tikra amžinybė..žudantis laiko tarpas, kai nerandu sau vietos..aš vaikštau pirmyn ir atgal..o laikas veidmainiškai stovi ir švilpauja, šaipydamasis iš mano skausmo...

Diena be Tavęs..ji buvo tokia..kankino..žudė... Aš labai stengiausi Tau netrukdyti..man pavyko..su kaina, kurią moku kasdien...

O šiandien..o šiandien aš dar nieko nežinau..visiškai... Tu norėjai nežinomybės, bet kartu ją suteikei ir man..todėl dabar kasdien turiu galvot..ar rytoj bus balta...ar juoda...

Diena be tavęs...

Labas rytas...labanaktis...tai patys paprasčiausi žodžiai, bet man jų trūksta..

Šiandien ketvirtoji diena, kai ištrynei mane iš savo pasaulio..diena be Tavęs..diena, kai pirma kartą per 928 dienas Tau nieko neparašysiu...ir ne todėl, kad aš to nenoriu...dėl to, kad man neleidi...

Aš labai noriu parašyti, kad šiandien labai graži diena...kad saulė šiandien tokia šilta, kaip tavo šypsena...kad ryškiai melynas dangus, kaip Tavo akys melsvumo pilnos...kad šiandien aš ilgiuos Tavęs, kaip niekada galbūt nesiilgėjau...

Aš noriu parašyti Tau, kad šiandien tik apie Tave galvoju..kaip vakar..kaip užvakar..kaip diena po dienos prieš tai...

Aš prisiminiau, ką seniai turėjau padaryti..atleisk, kad tik dabar aš padariau tai...Aš paėsiėmiau tą stebuklo pilną maišą, kurį Tu man padovanojai..pilną meilės, nuoširdumo, daugybės tavo laiko, kurį man dovanojai..tada man parašei:

"""""
Yra tokia legenda:
Žmogus turi surinkti 1000 gervių, o tada išsipildo pats slapčiausias jo troškimas.

Todėl ir dovanoju tau šias 365 gerves, juk nesišvaistai norais, bet sugalvok norą, tokį kuris būtų vertas 1000 gervių.
.......
P.S. Būk visada mano saulė!=)*

"""""

Aš tuomet neturėjau jokių norų, nes viską, ko man reikėjo, aš jau turėjau..aš turėjau Tave...Bet šiandien aš turiu tą troškimą..tą vienintelį ir patį didžiausią troškimą...ir Tu žinai kokį...

Aš pasiryžau jas surinkti..ir ne tik..kiekvieną dieną praleistą be tavęs, aš paimsiu po vieną gervę į savo pasaulį, kad man primintų, kokia nuostabi esi...taip kaip Tu kažkada nupiešdavai po vieną lapelį ant ilgesio medžio, kurį Tau nupiešiau...

Šiandien išsirinkau tą, kuri labiausiai primenė Tave.


Ir pasidėjau ją šalia...kad visada primintu man Tave.

P.S. Aš visada būsiu Tavo saulė! Myliu =)**

Savanaudis...

Ir kada aš tapau savanaudžiu...aš to nepastebėjau..o gal..gal nenorejau to pripažinti? Bet dabar pripažįstu..elgiaus niekšiškai..elgiausi taip, kaip negalima..kaip yra nedovanotina..ir todėl...ir todėl dabar esu niekas Tavo pasaulyje....

Klysti galima..klysti žmogiška..bet nevykdyti savo pažadų..tai žema..kaip galima nuviltai tą, kurį labiausi brangini?

Aš tave nuvyliau...

Aš pripažįstu savo kaltę. Tik dabar supratau, kad mokytis reikia ir man..daug ir labai atidžiai..nuoširdžiai ir negailint savęs. Galbut man reikia išmokt mąstyti paprasčiau? Juk nuostabiausi dalykai yra paprasti...

Aš Tavęs už viską atsiprašau..atleisk, jei gali...

Ir suprantu Tave, kaip tu jauties dabar. Ir kodėl negali man atleisti...

Juk aš nevertas to...aš pažadėjau Tavęs nepalikti..būti visada šalia, kai Tau reikės...kai Tau bus liūdna...kai reikės šilto apkabinimo...kai norėsi šilto ir malonaus žodžio...... Manęs nebuvo...

Kodėl?

To klausiu ir klausiu savęs kasdien...