Ir kada aš tapau savanaudžiu...aš to nepastebėjau..o gal..gal nenorejau to pripažinti? Bet dabar pripažįstu..elgiaus niekšiškai..elgiausi taip, kaip negalima..kaip yra nedovanotina..ir todėl...ir todėl dabar esu niekas Tavo pasaulyje....
Klysti galima..klysti žmogiška..bet nevykdyti savo pažadų..tai žema..kaip galima nuviltai tą, kurį labiausi brangini?
Aš tave nuvyliau...
Aš pripažįstu savo kaltę. Tik dabar supratau, kad mokytis reikia ir man..daug ir labai atidžiai..nuoširdžiai ir negailint savęs. Galbut man reikia išmokt mąstyti paprasčiau? Juk nuostabiausi dalykai yra paprasti...
Aš Tavęs už viską atsiprašau..atleisk, jei gali...
Ir suprantu Tave, kaip tu jauties dabar. Ir kodėl negali man atleisti...
Juk aš nevertas to...aš pažadėjau Tavęs nepalikti..būti visada šalia, kai Tau reikės...kai Tau bus liūdna...kai reikės šilto apkabinimo...kai norėsi šilto ir malonaus žodžio...... Manęs nebuvo...
Kodėl?
To klausiu ir klausiu savęs kasdien...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą