Brangus laikas..

Septynios dienos. Savaitė. Laiko tarpas, kuris pralekia taip greitai, kad neretai pagalvodavau, kad norėčiau, jog jis bent truputėlį stabteltų...

Jis sustojo...

Negailestingas laikas pavertė mano dienas kankinčiai ilgas ir beribes..bet gal ir gerai, kad taip nutiko..man ankščiau neužteko laiko suprasti, kokiu menkysta tapau..neužteko laiko suprasti, kad skaudinu savo brangiausią žmogų..kad užstrigau tokioje vietoje, jog nepastebėjau, kad mano pasaulis tapo savanaudiškas ir niekšiškas, minantis visus mano įsitikinimus..nepataisomai griaunantis viską, ką gražaus turėjau...ir nežinau kodėl taip nutiko...kas mane tokiu pavertė...bet žinau tik viena..dėl visko kaltas aš...

Visa tą kankinančią savaitę aš mąsčiau, kur ir kaip aš suklydau. Ir mano nuostabai aš tiek daug radau savo klaidų, ir negalėjau patikėti, jog tai tikrai aš..aš žinau kad aš ne toks..aš niekada nenorėjau tokiu būti, taip elgtis, taip kalbėti...kas privertė mane taip pasikeisti? Deja, kolkas dar neradau atsakymo į šį klausimą. Bet aš ieškau...

Galbūt tai mano nepagrįstas pyktis..labai tikėtina, jog tas nepasitikėjimas..o gal greičiausiai jaučiau didelę nuoskaudą dėl praeito rudenio...betkokiu atveju taip neturėjo būti. Aš Tave mylėjau...ir dabar myliu...ir mylėsiu kiek galėsiu...nes Tu esi nuostabus žmogus...ta vienintelė, dėl kurios galiu viską padaryti...

Ir padarysiu...