Pasidaviau..

Šiandien ypatinga diena..bent ji turėjo tokia būti..bet niekada nebebus...

Tikriausiai viskas baigta..baigėsi mūsų bendras kelias, kuriuo mes ėjome kartu netrumpą laiką..nors atrodo dar tik vakar mes susipažinom..tikriausiai galėjau aš bandyti dar ir dar vieną kartą, kovoti dėl mūsų meilės..bet..supratau, kad tai yra beviltiška..žinau kokia esi užsispyrusi ir principinga, todėl ir nusprendžiau, kad atėjo laikas Tave paleisti...

Niekada nemaniau, kad aš galėsiu taip padaryti..atsisakyti visko, kas yra man taip brangu..mūsų praeities..mūsų svajonių..mūsų meilės...Bet aš tai padariau...

Neabejoju, jog dar ilgai negalėsiu užmiršti to ką turėjome..negreit išnyks Tavo atvaizdas mano akyse..ilgai dar Tave sapnuosiu, prisimindamas tuos gražius laikus..ir negaliu būti tikras, ar mano meilė Tau, kadanors galutinai užges...

Bet išeinu švaria sąžine..niekada nesu Tau melavęs..visada buvau atviras su Tavimi..kartais tai skaudindavo Tave...Niekada nesu Tavęs išdavęs..man niekas nerūpėjo, kol buvau su Tavimi...Visada galėjai manimi pasitikėti..visada Tave gerbiau, norėjau visko tik paties geriausio..nuoširdžiai Tavimi rūpinausi, net jei Tau tai nepatikdavo..atleisdavau Tau visas Tavo išdaigas..net kai mane išdavei...

Aš pasistengsiu neliūdėti, jog tai baigėsi, bet stengsiuos džiaugtis, kad apskritai tai buvo...myliu Tave...

Pasimetęs...

Aš nebežinau...nebežinau ar verta dar kovoti..aš to noriu..bet ar Tu to nori? Skaudu, kai su manimi taip elgiesi, nors bandau save apgauti, jog to nusipelniau...bet ar tikrai to nusipelniau? Ar dar neužtenka man kančių? Ar nemanai, kad aš daugiau nebeištversiu šio pragaro, į kurį mane istūmei? Taip, aš esu tvirtas, bet tik su Tavimi..su Tavo šiluma...

Aš pasimetęs..nebežinau kuo tikėti..ar Tavimi..ar savimi..

Ar galiu tikėti, jog Tau atsibos tai, į ką mane iškeitei? Ar galiu tikėti, jog galutinai praradusi mane suprasi, jog netekai ir dalelės savęs? Ar galiu tikėti, jog viską ką darai dabar, tai yra Tavo pyktis, už tai koks aš buvau su Tavimi, paskutiniu metu? Ar galiu tikėti, kad galiausiai prisiminsi ir tas akimiras, dėl kurių mes buvome kartu? Ar galiu tikėti, jog pasiilgsi manęs ankščiau..nei aš Tave užmiršiu...

O ar galiu tikėti savimi, kad man užteks jėgų kovoti iki galo? Ar galėsiu būti su Tavimi, net jei sugrįši su skausmingom savo nuodėmėm? Ar galėsiu Tavimi tikėti, jog tai niekada nepasikartos? Ar galėsiu Tavęs aš neužmiršti..kol manęs pasiilgsi...

Esu pasimetęs..tūkstančiai minčių kasdien mane kankina, ir negaliu aš apsispręsti, kurios yra mano draugės, o kurios priešės..jos kalba labai įtikinamai, bet visos negali būti teisios..jos priesštarauja viena kitai, taip kaip diena negali būti naktimi, o naktis diena...

Tik viena širdis kalba viena ir ta pačia nata..ji myli....

Pabėgau...

Pabėgau..nebegalėjau aš ištverti to, kad esu taip arti Tavęs, bet negaliu būti su Tavimi..bemiegės naktys neleisdavo man pasisemti naujų jėgų kitai kovos dienai..atrodė, jog visi aplinkui taip ir stengiasi mane žlugdyti..neleisti man kovoti..o ir taip sunku man..kasdien jaučiuosi tarsi vis daugiau ir labiau slėgtų mano pečius ta našta, kurią nešu savo gyvenimo keliu...

Šiandien aš toli..bet kažkodėl dėl to visai nesijaučiu geriau...manau ką bedaryčiau vistiek būsiu persekiojamas savo budelių, kurie žudys mane kol nepribaigs...o gal tada pagaliau sugrįš pas mane ramybė, kurios taip trokštu...nebežinau ko noriu...

Žinau tik vieną, esu Tavo rankose..Tu valdai mano jausmus..mano nuotaiką..mano pyktį..mano ašaras..mano lūpų vingį...mano širdį....

Kas tai yra meilė?

Klausimas, kurį manau ne vienas žmogus yra paklausęs savęs..kas tai yra ta meilė? Kiek žmonių to klausia, tiek ir skirtingų atsakymų..o kas ji yra Tau?

Ar Tau meilė, kai vaikštom susikibę už rankų? Ar meilė, kai žiūrim vienas į kitą dalindami šypsenas vienas kitam? Kai leisdavome laiką kartu..eidavom pasivaikščioti, nerangiai žingsniudami ir krėsdami aibes..pasivažinėti dviračiais po šilelį..kartu sportuoti..kartu žaisti visokius žaidimus..kartu fotografuotis..kartu piešti, net jei aš ir nesu toks gabus, kaip Tu..kai tiesiog būdavom apsikabinę vienas kitą ir prisiglausdavom plakančias širdis... Ar Tau meilė, kai gulėdavai prisiglaudusi prie manęs ir žiūrėdavom filmus..kai dūkdavome kaip maži vaikai, kai būdavai piktas kokonas, ar kai suleisdavai savo nagučius į mane... Ar Tau meilė, kai tavimi rūpinuos, kai pykstu, jog nesaugai savęs...Ar meilė, kai ilgiesi ir jautiesi vieniša, kol manęs nėra šalia? Ar Tau yra meilė, kai sąžinė graužia dėl manęs... Kai skauda širdį, kai man yra blogai...Ar Tau tai yra meilė? Nes man tai yra...

Man viskas, ką tik jaučiu yra meilė Tau...mano skausmas...mano pyktis...mano graužatis...mano liūdesys...mano vienatvė...mano širdgėla...net ir tai yra mano meilė..

Viskas ką aš jaučiu Tau, tai tas pats tyriausias jausmas pasaulyje, kokį tik gali jausti žmogus..

Tai meilė...

Myliu Tave žiogiuk..labai labai..=]***

Pavargau..

Nebegaliu..vienas lauke ne karys...

Juk žinai, kad aš labai stengiausi..kovojau..bet tai visiem tik užkliūna..o ir Tau visiškai nerūpi..visiškai nesvarbu, jog viskas tik dėl Tavęs..bet aš suprantu...

Laikas eina, galimybių vis mažėja..kasdien ta našta ant pečių vis sunkėja ir jau sunku man bejudėti..aš pavargau...jau labai sunku yra negalvoti, jog mane palikai..kad vilčių nebėra..kad praradau Tave amžiams ir niekada nebegrįši...ir dabar tik noriu aš pabėgti..pabėgti nuo šių slegiančių minčių, kurios taip trokšta galutinai sugriauti mano pasaulį..noriu bėgti ir neatsigręžti ir man visai nesvarbu, jog tik save apgaudinėsiu, nes geriau jau tokios iliuzijos negu visiška tamsa..geriau bėgsiu išdidžiai, nešdamas paskui save paskutinius gabalėlius vilčių..paskutines likusias spalvas..paskutines daleles Tavęs...

Aš pabėgsiu...bet užtat rusenanti ugnelė mano širdyje dar neužges...

Aš noriu..

Dar viena ilgesio diena atėjo. Dar viena nežinios diena..gal juoda..o gal balta..bus matyt...Bet žinau tikrai, kad vėl ir vėl galvosiu apie savo klaidas, nes tik iš jų galiu išmokti, jog tobulų nėra..

Aš norėjau, kad būtum panaši į mane..elgesiu, mąstymu, pomėgiais..bet darbar manau, jog negalima taip daryti..žmogus pats renkasi kokiu jam būti..galų gale juk aš Tave tokią ir pamilau, kokia visą laiką buvai...tik dabar aš pamačiau, kad prisitaikei prie manęs kiek tik galėjai, stengeis būti kitokia nei esi..ir ačiū Tau už tai..Tu iš tiesų buvai nuostabi man, ko nepasakysi apie mane..aš nei trupučio nepasistengiau dėl Tavęs..visiškai..koks buvau, toks ir likau..negana to, tapau tik dar blogesnis..todėl kasdien ir galvoju..ar tikrai esu vertas Tavo atleidimo? Ar sugebėsiu pasikeisti?..

Aš to noriu! Labai..Tu privertei mane pažvelgti dar giliau į save ir surasti tikrąjį aš, kurį Tu pažinai..kurį Tu pamilai...

Tik nežinau kodėl jis buvo taip giliai..atleisk už tai...

Rytas be Tavęs..

Sapnai. Tai vienintelė vieta mano pasaulyje, kurioje dar liko spalvų. Aš neretai Tave sapnuoju, kaip mes būname kartu, kartu juokiames..mes esame laimingi turėdami vienas kitą...bet tai tik sapnai, iliuzijų pasaulis, kuris visada baigiasi tuo metu, kai labiausiai to nenori...mane prievarta ištempia iš tų gražių akimirkų ir nukelia į realybe, kur manęs jau laukia peilius galąsdama vienatvė, pasiruošusi mane užbadyti liūdesio ir ilgesio dūriais, vos tik pramerksiu akis...

Ji visada sulaukia...

Šįryt ir vėl aš pabudau vienas..giliai atsidusęs prisiminiau, kaip gera budavo pabust šalia Tavęs..gulėdavau ir žiūrėdavau, laukdamas, kada ir Tu pabusi, padovanodama man savo šypsena...Man visada patikdavo, kad miegodamas šalia Tavęs, išsimiegodavau kaip niekur kitur...pabusdvau anksčiausiai ir nebenorėdavau daugiau miegoti...Bet dabar tai baigėsi...

Dabar aš pabundu tik vienas, palikdamas visas spalvas sapnuose ir pasitikdamas pilką ir niūrią realybę, kurioje nebeturiu nieko, tik gražius prisiminimus, kurie vienatvei tik suteikia džiaugsmo, dar labiau mane kankinti...