Nežinobybė..

Rytas..ir vėl jis tuščias..aš vienas..ir vėl..mano pasaulis vis dar skendi griūvėsiuos, kuriuose klaidžioju aš iki šiol... Nebeliko nieko manyje..išnyko šiluma..ramuma..jaukumas..rūpestis..tik meilė liko viena, kurios Tu negali atimti..ji draskosi, nerimsta mano krutinėj, neleisdama tuštumai galutinai pribaigt manęs... Dingo spalvos..nieko nebeliko..pasaulis tapo toks pat pilkas, koks prieš Tave sutinkant..tik daiktai, kurie man primena tą nuostabų mūsų laiką, vis dar sugeba atspindėti tą nuostabią spalvų gamą, kurią įnešei į mano pasaulį...

Man dienos nebe tokios, kokias yra pratęs matyti kiekvienas žmogus..ne tokios, kokias buvau pratęs turėti aš..dabar jos net ne dienos..tai visi kankinami metai..tikra amžinybė..žudantis laiko tarpas, kai nerandu sau vietos..aš vaikštau pirmyn ir atgal..o laikas veidmainiškai stovi ir švilpauja, šaipydamasis iš mano skausmo...

Diena be Tavęs..ji buvo tokia..kankino..žudė... Aš labai stengiausi Tau netrukdyti..man pavyko..su kaina, kurią moku kasdien...

O šiandien..o šiandien aš dar nieko nežinau..visiškai... Tu norėjai nežinomybės, bet kartu ją suteikei ir man..todėl dabar kasdien turiu galvot..ar rytoj bus balta...ar juoda...