Pasimetęs...

Aš nebežinau...nebežinau ar verta dar kovoti..aš to noriu..bet ar Tu to nori? Skaudu, kai su manimi taip elgiesi, nors bandau save apgauti, jog to nusipelniau...bet ar tikrai to nusipelniau? Ar dar neužtenka man kančių? Ar nemanai, kad aš daugiau nebeištversiu šio pragaro, į kurį mane istūmei? Taip, aš esu tvirtas, bet tik su Tavimi..su Tavo šiluma...

Aš pasimetęs..nebežinau kuo tikėti..ar Tavimi..ar savimi..

Ar galiu tikėti, jog Tau atsibos tai, į ką mane iškeitei? Ar galiu tikėti, jog galutinai praradusi mane suprasi, jog netekai ir dalelės savęs? Ar galiu tikėti, jog viską ką darai dabar, tai yra Tavo pyktis, už tai koks aš buvau su Tavimi, paskutiniu metu? Ar galiu tikėti, kad galiausiai prisiminsi ir tas akimiras, dėl kurių mes buvome kartu? Ar galiu tikėti, jog pasiilgsi manęs ankščiau..nei aš Tave užmiršiu...

O ar galiu tikėti savimi, kad man užteks jėgų kovoti iki galo? Ar galėsiu būti su Tavimi, net jei sugrįši su skausmingom savo nuodėmėm? Ar galėsiu Tavimi tikėti, jog tai niekada nepasikartos? Ar galėsiu Tavęs aš neužmiršti..kol manęs pasiilgsi...

Esu pasimetęs..tūkstančiai minčių kasdien mane kankina, ir negaliu aš apsispręsti, kurios yra mano draugės, o kurios priešės..jos kalba labai įtikinamai, bet visos negali būti teisios..jos priesštarauja viena kitai, taip kaip diena negali būti naktimi, o naktis diena...

Tik viena širdis kalba viena ir ta pačia nata..ji myli....