Aš mokėjau kovoti su ilgesiu..man būdavo nesunku jį ignoruoti ir pamiršti..bet dabar galvoju, ar aš gerai dariau jį ignoruodamas? Gal jei nebūčiau ignoravęs, tai nebūčiau taip apleidęs Tavęs? Gal nebūčiau buvęs toks pasikėlęs niekšas, koks buvau...būčiau daugiau galvojęs apie Tave, pamatęs kokias klaidas esu padaręs ar darau...daug GAL, bet manau, jog ilgesys tikrai manyje būtų pažadinęs tuos jausmus, kuriuos visada jaučiau Tau...tuos jausmus, kurių Tau trūko...
Dabar manau, jog ilgesys tam ir yra reikalingas, kad jausmai mylimam žmogui neišnyktų...o aš jį ignoravau...už tai mane ir nubaudei...
O dabar esu vienas..liūdesys ir ilgesys apgaubęs mane savo pančiais nepaliaujamai žaidžias su mano jausmais, kankina nepalikdami abejonių, jog netekau tos vienintelės, savo gyvenimo saulės spindulėlio, kuris šviesdavo net ir tamsiausiu metu..kad netekau to, ką labiausiai myliu ir dėl ko aš gyvenau..jog esu didžiausias kvailys, sugebėjęs netekti Tavęs...
Taip, aš buvau niekšas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą